Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Algirdo laiškas
- Gedimino laiškai
- Mindaugo laiškai
- Pasakojimas apie Sovijų
- Pasakojimas apie Vaidevutį
- Trumpasis metraščių sąvadas
- Vytauto laiškai
- Apvaliojo stalo riteriai
- Dantė
- Karmina burana
- Rolando giesmė
- Šv. Augustinas
- Šv. Pranciškus
- Tristanas ir Izolda
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Gedimino laiškai
XIV a. Vilniuje rašyti didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino (apie 1275–1341) laiškai yra ypač svarbūs senosios lietuvių kultūros dokumentai, to meto valdovo pasaulėžiūros, senmeldiškos ir krikščioniškosios kultūrų sąveikos liudytojai.
Gedimino laikais Lietuvoje jau veikė valdovo raštinė, kurioje dirbo pranciškonų vienuoliai. Gedimino brolis Vytenis buvo pastatydinęs savo valstybėje katalikišką bažnyčią vienuoliams pranciškonams. Vilniuje ir Naugarduke bažnyčias XIV a. pradžioje pastatė ir Gediminas. Taigi Mindaugo krikštą atmetusioje senmeldiškoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo tolerantiškai žvelgiama ne tik į stačiatikius, bet ir į katalikus – jų šventovės statytos pačių Lietuvos valdovų svarbiausiuose valstybės miestuose.
1323–1324 m. Vilniuje rašyti ir mus nuorašais pasiekę šeši Gedimino laiškai yra tiesiogiai susiję su reikšmingu Lietuvos valstybės įvykiu – valdovo sumanymu krikštytis ir įjungti Lietuvą į to meto krikščioniškąją Vakarų Europą. Visi išlikę senmeldžio Gedimino laiškai adresuoti krikščioniškam Vakarų pasauliui: popiežiui Jonui XXII, Vokietijos miestų piliečiams, visoms vienuolių pranciškonų ir domininkonų provincijoms, katalikų vyskupams, Rygos miesto tarybai. Laiškuose Lietuvos valdovas praneša apie savo sprendimą priimti krikštą iš popiežiaus Jono XXII rankų ir atveria savo valstybę krikščionių dvasininkams, amatininkams, žemdirbiams. Kadangi jie buvo skirti Vakarų Europai: popiežiui, prekiautojams ir amatininkams, yra parašyti lotynų kalba.
Gediminas laiškuose prisistato Vakarams kaip galingas, savo valstybę išmintingai tvarkantis „lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis“. Jis iškelia Lietuvą kaip tolerantišką, svetingą, teisingą kraštą, į kurį atvykę svetimšaliai krikščionys gyvens laisvai, remdamiesi valdovo duotais išmintingais įstatymais, kurio tvarka gali būti daug geresnė, o žemė – daug dosnesnė nei kitose šalyse.
1323 m. sausio 25-ąją Liubekui, Sundui, Brėmenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems miestams rašytame Gedimino laiške pirmą kartą istorijoje paminėtas Vilnius, kuris iš karto įvardijamas kaip išskirtinis valstybės miestas – valdovo miestas: „mūsų miestas“, „mūsų karališkas miestas“. Taigi – kaip sostinė. Tame pačiame laiške Gediminas kviečia riterius, ginklanešius, prekiautojus, gydytojus, kalvius, račius, batsiuvius, kailiadirbius, malūnininkus ir kitus atvykti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir užsiimti prekyba bei tikėjimu be jokių apribojimų. Valstiečiams pažada, kad jie galės dirbti savo žemę dešimt metų ir nemokėti jokių mokesčių. Prekiautojai taip pat atleidžiami nuo bet kokių muitų ar mokesčių. O 1323 m. gegužės 26-ąją rašytuose dviejuose laiškuose buvo kreiptasi į Pranciškonų ir Dominikonų ordinus. Gediminas, laukdamas krikšto, kviečia dvasininkus ir vienuolius atvykti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Apibendrindami visų laiškų turinį, galime remtis istoriko Alvydo Nikžentaičio žodžiais: „Gediminas, ko gero, buvo pirmasis Lietuvos įvaizdžio kūrėjas, kuris pabandė parodyti Lietuvą. [...] kvietė čia atvykti krikščionis aiškindamas, kas tuo metu žmonėms buvo labai svarbu, kad ir jie, krikščionys, ir mes, pagonys, turime vieną Dievą. Kitaip tariant, ieškojo panašumų, o ne akcentavo skirtumus tarp dviejų civilizacijų – krikščioniškos ir pagoniškos.“ Tačiau formuoti teigiamą įvaizdį nebuvo paprasta, kryžiuočiai suprato, kad jei Gediminui ši akcija pavyks, jiems bus sunku pateisinti savo buvimą šiuose kraštuose: „Tarp šių dviejų valstybių, galima sakyti, vyko Šaltasis karas, ir popiežiui įsikišus, čia buvo nustatytos tam tikros paliaubos. Buvo bandoma aiškiai parodyti, kad Gedimino sumanymai (kviestis krikščionis ar net ir pačiam krikštytis) buvo paprasčiausia propaganda. Galima sakyti, kad Gedimino laikais iš tiesų vyksta pirmas ‚propagandinis karas‘, kuriame dalyvauja ir Lietuva“, – įsitikinęs Nikžentaitis.
Laiškuose Gediminas pagarbiai mini savo pirmtaką „karalių Mindaugą“ ir taip pabrėžia Lietuvos valstybės, Lietuvos karalystės tęstinumą. Teigia, kad Mindaugo kurta krikščioniška Lietuva atvirtusi į senąjį tikėjimą tik dėl Kryžiuočių ordino žiaurumų. Ordiną Gediminas vadina pagrindiniu Lietuvos krikšto ir krikščionybės priešu, kaltina jį nesilaikant Kristaus mokymo. Viename iš pirmųjų išlikusių laiškų Gediminas primena, kad dar jo pirmtakas Vytenis Naugarduke pranciškonams buvo pastatęs bažnyčią, bet kryžiuočiai „pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią“. O štai 1324 m. rugsėjo 22-ąją rašytame Tartu ir Erzelio vyskupams, Talino žemės valdovui ir Rygos valdovui skirtame laiške Gediminas praneša, kad Kryžiuočių ordinas pažeidžia anksčiau pasirašytą taikos sutartį: riteriai puola pasienio rajonus, žudo gyventojus ir ima visą jų turtą, sulaikyta ir užmušta daug pasiuntinių, todėl Gediminas prašo pagalbos, teikiamos pagal sutartį.
Gedimino laiškams būdingas majestotiškas pakilumas, valdovo asmens didybės ir vertės pabrėžimas: „esame didžiausi savo valdose, kur turime galią paliepti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atverti“; „pirmiau geležis vašku taps ir vanduo į plieną pavirs, negu iš mūsų išėjusį žodį atšauksime“; „mes pažadame ir jus visus patikiname, kad nustatysime tokią savitarpio taiką, kad apie panašią krikščionys niekada nė negalvojo“.
Kita vertus, Gedimino laiškuose demonstruojamas krikščioniškojo Vakarų pasaulio politinio gyvenimo taisyklių išmanymas ir lietuvių valdovo pagarba Kristaus mokymo tiesoms: „Viešpačiui Jėzui Kristui pritariant būsime pasiruošę įvykdyti visus jo valios pageidavimus.“ Kaip ir Mindaugo akte, Gedimino laiškuose išlaikomi to meto epistolinio žanro reikalavimai, laiškai turi aiškias privalomas dalis: intituliaciją (valdovo titulo nurodymą), saliutaciją (adresato pasveikinimą), promulgaciją (valdovo sprendimo paskelbimą), dataciją (akto parašymo datos nurodymą). Tačiau pro žanro taisykles prasiveržia ryški senmeldžio Lietuvos valdovo asmenybė. Gedimino tekstų turinio ir stiliaus dvilypumas atveria dviejų skirtingų kultūrų – senmeldiškos lietuvių ir krikščioniškosios europinės – susidūrimą ir dialogą.
Darius Kuolys
